2004 m. Vilniaus universitete apgynė humanitarinių mokslų istorijos krypties daktaro disertaciją tema „Katalikiškoji Reforma Žemaičių vyskupijoje“. Nuo 2002 m. dirba pedagoginį darbą Vilniaus universiteto Istorijos fakultete (pastaruoju metu – Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedroje); docentas. Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas (2009); Martyno Mažvydo premijos laureatas (2016).

Nuo pirmojo pasirodymo Mesinos jėzuitų kolegijoje 1551 m. teatras pamažu ir tvirtai įsitvirtino jėzuitų mokyklų ugdymo programoje ir apėmė visą ankstyvųjų naujųjų laikų katalikiškos Europos erdvę. 1570 m. Vilniuje, jėzuitų kolegijos atidarymo proga, buvo pastatyta pirmoji pjesė – italų jėzuito Stefano Tucci „Herkulis“; tai buvo pirmasis žinomas teatralinis pasirodymas Lietuvoje ir kartu Lietuvos teatro istorijos pradžios taškas.
Remdamasis klasikinės Antikos retorikos principais, jėzuitų teatras tenkino tiek ugdymo poreikius, tiek vietos publikos smalsumą, diegė krikščioniškas moralines vertybes ir stiprino Jėzaus Draugijos reputaciją. Jėzuitų drama galėjo įkvėpti kai kuriuos didžiausius Vakarų pasaulio dramaturgus, tarp jų Molière’ą, Calderóną de la Barcą ir Goldonį, kurie mokėsi jėzuitų kolegijose ir tikriausiai jose vaidino. Straipsnio tikslas – pateikti jėzuitų teatro ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje apžvalgą, ypatingą dėmesį skiriant jėzuitų dramų pastatymams Lietuvoje.